Ką reikėtų žinoti apie šunų mitybą

Žinome, kad šunų protėviai vilkai yra tikri plėšrūnai, vis dėto dauguma žmonių vis dar giliai įsitikinę, kad jų numylėtiniai šunys, kitaip nei vilkai, yra visaėdžiai, nors jie ir yra tiesiogiai kilę iš plėšriųjų vilkų. Taip jau atsitiko, kad visaėdžiai žmonės, pernelyg nesusimąstydami, savo augintinius taip pat vertė ėsti visaėdžių maistą (ar netgi beveik vien augalinius patiekalus).

Kadangi šunys yra puikiai prisitaikantys gyvūnėliai, jie tūkstantmečiams bėgant truputėlį evoliucionavo – palyginus su laukinių giminaičių, jų žarnynas kiek pailgėjęs, tačiau ar tas prisitaikymas susidoroti su didesniu kiekiu augalinio maisto įrodo, kad šuo gana staiga (palyginus su normaliais evoliucijų mechanizmais) tapo visaėdžiu?

Svarbu įsidėmėti tai – kad ir kaip žmogus norėtų kitus matyti pagal savo paveikslą, būtų daug geriau, jei jis suvoktų, kad šuo yra plėšrūnas. Žinoma, šuo gali išgyventi maitinamas kaip visaėdis, tačiau tai nereiškia, kad tokia mityba jam tinkama.

Šunų dantys nėra pritaikyti valgyti augalinį maistą, jų dantys pritaikyti „plėšti“ ir kramtyti mėsą. Šunų, kurie nuolat šeriami tik sausu, komerciniu pašaru, dantys linkę labiau apsinešti apnašomis, dėl ko formuojasi akmenys.

Šunys bei katės turi galingus žandikaulių bei kaklo raumenis – jie labai padeda parbloškiant grobį bei kramtant mėsą. Jų žandikauliai atsiveria plačiai, leisdami praryti didelius mėsos bei kaulų gabalus. Jų kaukolės sunkios ir sudarytos taip, kad apatinis žandikaulis negalėtų judėti į šonus (praverčia kovojant su pričiuptu grobiu). Tuo tarpu žolėdžių/visaėdžių apatiniai žandikauliai visai neblogai juda į šonus – tai reikalinga augalinio maisto „malimui“.

Mėsėdžių labai elastingas skrandis – kad gyvūnėlis po medžioklės gerai prisirytų ir susitalpintų didelį kiekį mėsos, kaulų ar organų. Žarnynas tokių augintinių gana paprastas ir trumpas – maistas jį prakeliauja gana greitai.

Be to, šunų seilių liaukos negamina reikiamų fermentų (kad ir amilazės), kurie padėtų skaidyti angliavandenius. Amilaze sėkmingai naudojasi žolėdžiai ir visaėdžiai, bet, deja, ne plėšrūnai. Jei plėšrūnas gauna daug angliavandeningo maisto, pernelyg didelis krūvis tenka kasai (ši, laimei, amilazę išskiria).

Šuo suvirškina tik 40 – 60 proc. grūdų, kuriais jis šeriamas – vadinasi, daugiau negu pusė „patiekalo“ gali iškeliauti iš virškinamojo trakto, neatlikusi jokios naudos. Be to, aktyviai propaguojant šuns šėrimą košėmis, jam būtinai reikia papildomai duoti vitaminų ir mineralų.

Galbūt dar reiktų paminėti vieną mitą – būtent apie vilkus ir gyvūnų skrandžius. Labai populiaru manyti, kad vilkai suryja savo aukų skrandžių turinį. Deja, vilkai neryja savo aukų skrandžio turinių – pirmiausia skrandį jie išpurto, o tik tada suėda. Vilkai noriai ėda ne tik raumenis, bet ir plaučius, širdį, kepenis, suvartoja jie ir kaulus, naikina net odą ir kailį, o štai skrandį išpurto.                           

Šunų mityba taip pat labai priklauso nuo šuns veislės, amžiaus, jo augimo etapų. Nėra tokio pašaro, kuris tiktų visoms šunų veislėms ir atitiktų visų veislių augimo poreikius.

Dirbantiems pasienio postuose šunims, dalyvaujantiems varžybose, traukiantiems kinkinius, reikia ypač daug energijos, nes jie daug jos išeikvoja atlikdami savo darbą. Visai kitokį energijos poreikį turi namuose gyvenantys ir ant sofutės dažnai pasnaudžiantys keturkojai.

Visų pirma, kasdieniame šuns pašare turėtų būti visaverčių baltymų. Labiausiai tinka gyvūninės kilmės, gauti iš mėsos ar žuvies.

Geriausia šunims kai baltymai yra aukštos biologinės vertės: labiausiai tinka nuriebintos mėsos, kurių įsisavinamumas apie 90 proc., žuvų miltai, kuriuose yra 72 proc. baltymų, o šuo sugeba įsisavinti net 91 proc. jų.

Pašare šunims taip pat turėtų būti riebalų. Žuvų taukai pagal riebiųjų rūgščių kiekį yra patys tinkamiausi, nes juose yra daugiausiai nesočiųjų riebiųjų rūgščių, tokių kaip, omega-3 ir omega-6.

Angliavandeniai pašare turėtų būti suskaidyti iki įsisavinamos formos, jie yra energijos šaltinis, padeda stimuliuoti virškinamojo trakto gaurelius, valyti žarnyną, tad svarbiausia, kad šuo angliavandenių gautų iš žaliavų, kurios nesukelia jam alergijos.

Renkantis pašarą šuniui, pirmiausia reikia atsižvelgti į augintinio veislę, dydį, aktyvumą, pagal pašaro sudedamąsias dalis įvertinti energetinę jo vertę. Ją nulemia sudėtyje esantys baltymai, riebalai, angliavandeniai, taip pat žaliavos, iš kurių šuo gauna šias maistines medžiagas.

Labai svarbu atkreipti dėmesį, kaip apdoroti į pašaro sudėtį įeinantys angliavandeniai. Juos apdorojant terminiu būdu, ekstruduojant (tai mechaninis procesas, kurio metu pašaras suspaudžiamas ir stumiamas arba prakišamas dideliu slėgiu specialiame įrenginyje), tuomet suardomas krakmolas iki formos, kurią gali įsisavinti šuo.