Kaip dauguma augintinių savininkų jau žino, nuo 2021 gegužės mėnesio Lietuvoje įvestas privalomas kačių, šunų ir šeškų čipavimas bei registravimas. Gimę kačiukai, šuniukai bei šeškiukai turi būti sučipuoti ne vėliau kaip per keturis mėnesius nuo jų atvedimo ir ne vėliau, kaip iki jų atidavimo naujiems šeimininkams (naujiems savininkams parduoti/dovanoti nesuženklintus gyvūnus yra draudžiama). Iki šios nuostatos įsigaliojimo atvesti minėti gyvūnai turi būti paženklinti ir įregistruoti Gyvūnų augintinių registre per vienus metus – iki 2022 gegužės 1 dienos. Už kačių, šunų ir šeškų suženklinimą ir įregistravimą atsakingi laikytojas ar savininkas.
Mūsų klinikoje augintinio paženklinimas mikroschema ir įregistravimas kainuoja 20eur.
Taip pat, jei ateityje, planuojate su savo augintiniu keliauti į užsienio šalis, kelionėms būtinai reikia „išsiimti“ augintinio ES pasą. Kad augintinis galėtų keliauti kartu su jumis, jis būtinai turi būti čipuotas, skiepytas ir turėti ES pasą. Paso išsiėmimas mūsų klinikoje kainuoja 10e.
Atėjus pavasario ir vasaros laikotarpiams, laukiniai gyvūnai bei paukščiai apdovanoja gamtą jaunikliais. Jaunikliai dar nėra atsargūs, dar neišmokę tinkamai elgtis gamtoje, todėl kartais nuklysta nuo savo tėvų arba tėvai, ieškodami maisto, palieka jauniklius kuriam laikui. Jaunikliai paukščiukai mokosi skraidyti, todėl neretai iškrenta iš lizdų. Žmonės, radę tokius, iš pažiūros, pasiklydusius, vargšus jauniklius, puola juos „gelbėti“, nesusimąstydami, kad imdami laukinį gyvūną į rankas kai kuriais atvejais jam labiau kenkia, nei padeda.
Aplinkos ministerija kasmet primena, jog laukinius gyvūnus griežtai draudžiama imti į namus. Už laukinio gyvūno ar paukščio paėmimą gresia administracinės nuobaudos. Dažnais atvejais žmonės susižavi jaunikliais kiškučiais, lapiukais ir t.t. ir mano, kad galės juos laikyti namuose, lyg šuniuką ar kačiuką. Tačiau kiškiai, lapės, stirnos, gandrai ir kt. laukiniai gyvūnai dažniausiai nelaisvėje neišgyvena. Tam, kad laukinis gyvūnas galėtų gyventi nelaisvėje, juo reikia ypatingai rūpintis, puikiai išmanyti to gyvūno poreikius ir priežiūrą. Pilnavertę priežiūrą laukiniams gyvūnams gali suteikti tik apmokyti specialistai.
Todėl, radus laukinio gyvūno jauniklį, jokiu būdu negalima imti jo iš gamtos, kuri yra jų tikrieji namai. Vieninteliu ir išskirtiniu atveju, laukinis gyvūnas gali būti paimamas iš gamtos: tuomet, kai jis yra sužeistas ar sergantis. Tokiu atveju, atsargiai ir nesukeliant gyvūnui papildomo streso, reikėtų jį nugabenti į veterinarijos kliniką, kur juo toliau pasirūpins specialistai.
Atėjus sezonui, į mūsų kliniką žmonės dažniausiai kreipiasi dėl rastų paukščių. Džiugu, kad žmonės yra neabejingi ne tik naminiams gyvūnams, tačiau dažnai yra atnešami atneša visiškai sveiki paukščiai ir taip tam paukšteliui padaroma „meškos“ paslauga. Pavyzdžiui, vienas dažniausių iš atnešamų paukštelių mūsų klinikoje yra čiurlys. Žmonės jį randa tupintį ant žemės, nepaskrendantį, tuomet sunerimę iškart kreipiasi į mus. Tačiau reikėtų žinoti, kad čiurlys yra toks paukštis, kuris tiesiog fiziologiškai taip sudėtas, kad negali pakilti nuo žemės. Čiurliai puikiai laipo medžiais ir dažniausiai pakyla nuo jų. Todėl, radus čiurlį, reikėtų jį stipriai ir kartu švelniai mestelti į orą, kad pagavęs vėjelį, jis nuskristų. Arba įkelti į medį ar aukštesnį krūmą.
Žinome, kad šunų protėviai vilkai yra tikri plėšrūnai, vis dėto dauguma žmonių vis dar giliai įsitikinę, kad jų numylėtiniai šunys, kitaip nei vilkai, yra visaėdžiai, nors jie ir yra tiesiogiai kilę iš plėšriųjų vilkų. Taip jau atsitiko, kad visaėdžiai žmonės, pernelyg nesusimąstydami, savo augintinius taip pat vertė ėsti visaėdžių maistą (ar netgi beveik vien augalinius patiekalus).
Kadangi šunys yra puikiai prisitaikantys gyvūnėliai, jie tūkstantmečiams bėgant truputėlį evoliucionavo – palyginus su laukinių giminaičių, jų žarnynas kiek pailgėjęs, tačiau ar tas prisitaikymas susidoroti su didesniu kiekiu augalinio maisto įrodo, kad šuo gana staiga (palyginus su normaliais evoliucijų mechanizmais) tapo visaėdžiu?
Svarbu įsidėmėti tai – kad ir kaip žmogus norėtų kitus matyti pagal savo paveikslą, būtų daug geriau, jei jis suvoktų, kad šuo yra plėšrūnas. Žinoma, šuo gali išgyventi maitinamas kaip visaėdis, tačiau tai nereiškia, kad tokia mityba jam tinkama.
Šunų dantys nėra pritaikyti valgyti augalinį maistą, jų dantys pritaikyti „plėšti“ ir kramtyti mėsą. Šunų, kurie nuolat šeriami tik sausu, komerciniu pašaru, dantys linkę labiau apsinešti apnašomis, dėl ko formuojasi akmenys.
Šunys bei katės turi galingus žandikaulių bei kaklo raumenis – jie labai padeda parbloškiant grobį bei kramtant mėsą. Jų žandikauliai atsiveria plačiai, leisdami praryti didelius mėsos bei kaulų gabalus. Jų kaukolės sunkios ir sudarytos taip, kad apatinis žandikaulis negalėtų judėti į šonus (praverčia kovojant su pričiuptu grobiu). Tuo tarpu žolėdžių/visaėdžių apatiniai žandikauliai visai neblogai juda į šonus – tai reikalinga augalinio maisto „malimui“.
Mėsėdžių labai elastingas skrandis – kad gyvūnėlis po medžioklės gerai prisirytų ir susitalpintų didelį kiekį mėsos, kaulų, organų… Žarnynas tokių augintinių gana paprastas ir trumpas – maistas jį prakeliauja gana greitai.
Be to, šunų seilių liaukos negamina reikiamų fermentų (kad ir amilazės), kurie padėtų skaidyti angliavandenius. Amilaze sėkmingai naudojasi žolėdžiai ir visaėdžiai, bet, deja, ne plėšrūnai. Jei plėšrūnas gauna daug angliavandeningo maisto, pernelyg didelis krūvis tenka kasai (ši, laimei, amilazę išskiria).
Šuo suvirškina tik 40 – 60 proc. grūdų, kuriais jis šeriamas – vadinasi, daugiau negu pusė „patiekalo“ gali iškeliauti iš virškinamojo trakto, neatlikusi jokios naudos. Be to, aktyviai propaguojant šuns šėrimą košėmis, jam būtinai reikia papildomai duoti vitaminų ir mineralų.
Galbūt dar reiktų paminėti vieną mitą – būtent apie vilkus ir gyvūnų skrandžius. Labai populiaru manyti, kad vilkai suryja savo aukų skrandžių turinį. Deja, vilkai neryja savo aukų skrandžio turinių – pirmiausia skrandį jie išpurto, o tik tada suėda. Vilkai noriai ėda ne tik raumenis, bet ir plaučius, širdį, kepenis, suvartoja jie ir kaulus, naikina net odą ir kailį, o štai skrandį išpurto.
***************************************
Šunų mityba taip pat labai priklauso nuo šuns veislės, amžiaus, jo augimo etapų. Nėra tokio pašaro, kuris tiktų visoms šunų veislėms ir atitiktų visų veislių augimo poreikius.
Dirbantiems pasienio postuose šunims, dalyvaujantiems varžybose, traukiantiems kinkinius, reikia ypač daug energijos, nes jie daug jos išeikvoja atlikdami savo darbą. Visai kitokį energijos poreikį turi namuose gyvenantys ir ant sofutės dažnai pasnaudžiantys keturkojai.
Visų pirma, kasdieniame šuns pašare turėtų būti visaverčių baltymų. Labiausiai tinka gyvūninės kilmės, gauti iš mėsos ar žuvies.
Geriausia šunims kai baltymai yra aukštos biologinės vertės: labiausiai tinka nuriebintos mėsos, kurių įsisavinamumas apie 90 proc., žuvų miltai, kuriuose yra 72 proc. baltymų, o šuo sugeba įsisavinti net 91 proc. jų.
Pašare šunims taip pat turėtų būti riebalų. Žuvų taukai pagal riebiųjų rūgščių kiekį yra patys tinkamiausi, nes juose yra daugiausiai nesočiųjų riebiųjų rūgščių, tokių kaip, omega-3 ir omega-6.
Angliavandeniai pašare turėtų būti suskaidyti iki įsisavinamos formos, jie yra energijos šaltinis, padeda stimuliuoti virškinamojo trakto gaurelius, valyti žarnyną, tad svarbiausia, kad šuo angliavandenių gautų iš žaliavų, kurios nesukelia jam alergijos.
Rinkdamasis pašarą šuniui, pirmiausia šeimininkas turi atsižvelgti į augintinio veislę, dydį, aktyvumą, pagal pašaro sudedamąsias dalis įvertinti energetinę jo vertę. Ją nulemia sudėtyje esantys baltymai, riebalai, angliavandeniai, taip pat žaliavos, iš kurių šuo gauna šias maistines medžiagas.
Labai svarbu atkreipti dėmesį, kaip apdoroti į pašaro sudėtį įeinantys angliavandeniai. Juos apdorojant terminiu būdu, ekstruduojant (tai mechaninis procesas, kurio metu pašaras suspaudžiamas ir stumiamas arba prakišamas dideliu slėgiu specialiame įrenginyje), tuomet suardomas krakmolas iki formos, kurią gali įsisavinti šuo.
RAW MITYBA
Tai yra tokia mityba, kuomet šunys yra maitinami tokiu maistu, kokį jie ėstų laukinėje gamtoje, t. y. kokį patys susimedžiotų.
Prieš pradedant šunį šerti žalia mėsa svarbu nustatyti, kokį kiekį jis turi suvartoti. Per dieną suaugusiam šuniui reikėtų 2-3 % kūno svorio žalios mėsos, t. y. šuo sveriantis 16 kg turėtų gauti nuo 320 g (2%) iki 480 g (3%) žalios mėsos. Mėsos kiekis turėtų būti keičiamas priklausomai nuo šuns savijautos. Sveiki šunys turi užčiuopiamus šonkaulius, liemenį bei paslėpsnį.
Daug kas nerekomenduoja šerti sausu maistu ir žalia mėsa tuo pačiu metu, kadangi šie produktai virškinami skirtingu greičiu. Taip pat nebūsite užtikrinti, kad jūsų augintinis gauna tikrai subalansuotą maistą. Vis dėlto, yra augintojų, kurie renkasi šį variantą.
Pradžiai rekomenduojama šunį šerti vienos rūšies mėsa ir stebėti šuns išmatas. Jei išmatos negausios ir tvirtesnės, tai rodo, kad mėsa šuniui tinkama.
Kai pastebite, kad šuo toleruoja vienos rūšies mėsą, galima pereiti po truputį prie kitos rūšies ir taip pildyti baltymų sąrašą. Labai rekomenduojama šunims duoti jaučių skrandžių.
Šuns mityboje reikėtų vengti kaulų. Jie veikia gyvūno organizmą, kaip „švitrinis“ popierius, taip pat gali užstrigti tiek burnos ertmėje, tiek žarnyne. Kartais tokie užstrigimai gali baigtis net šuns mirtimi, geriausiu atveju būna „tik“ subraižytas šuns žarnynas, dėl ko šuo gali tuštintis krauju.
Net ir šeriant šunį tik mėsa, galima į jo racioną įtraukti ir daržovių. Geriausia, kad jos būtų susmulkintos ar apvirtos, nes šunys nevirškina celiuliozės. Šunims negalima duoti svogūnų ar žalių bulvių.
Žinoma, nė vienas šeimininkas neprivalo savo šuns šerti pagal RAW. Tokia mityba reikia domėtis, skirti jai daug laiko. Paprastai toks šuns maitinimas yra kiek brangesnis už maitinimą sausu ėdalu.
Jei šeimininkas tingi ar nenori savo šuns šerti pagal RAW, tuomet bent jau turėtų rinktis kuo kokybiškesnį sausą ėdalą, kuriame būtų kuo didesnis procentas mėsos ir kuo mažesnis procentas grūdų.
